Šiltą šeštadienio rytą t.y. liepos 17 dieną, grupelė šv.Jurgio ir šv.Juozapo parapijų Carito savanorių vyko į Marijampolę, į ten vykstančius atlaidus…..
Marijampolės šv. arkangelo Mykolo bazilikoje buvo aukojamos mišios už Lietuvos Carito savanorius. Ši diena paliko didelį įspūdį. Graži didinga bazilika, Lūginės koplytėlė, kur gimė Jurgis Matulaitis, tarsi liudijo , kad šiuo metu kuomet mus vis pasitinka įvairios negandos: pandemija ir kiti negerumai, turime ypatingai susitelkti, atsiliepti į palaimintojo J. Matulaičio raginimą – blogį nugalėti gerumu.
Atmintyje skambėjo jo gerai žinomi žodžiai: “Duok, kad sudegčiau kaip ta žvakė ant altoriaus nuo darbo kaitros ir meilės ugnies dėl Tavęs ir Tavo Bažnyčios“(Užrašai , 1913 04 05). Toji ugnis pal. Jurgio Matulaičio gyvenime nebuvo vien gražus noras ar laikina emocinė būsena. Nebuvo ji taip pat nei jaukus asmenino patogumo židinėlis, prie kurio galėtum ramiai šildytis, pasyviai laukdamas geresnių laikų. Ši meilės ir pasiaukojimo ugnis padėjo įveikti fizinę ir dvasinę kančią, kurios nestigo Jurgio Matulaičio gyvenime. Ji skatino aukotis , kad būtų gydomos visuomenės žaizdos. Tos žaizdos iš meilės stokos.( Lietuvos Vyskupų laiškas tikintiems pal. J. Matulaičio metų proga , 2012).
Dalintis žmogiškąja meile nieko nekainuoja. Tik reikia pamatyti, kam jos ypatingai reikia. Visuomet šalia savęs jausti žmogų, nesvarbu kokiam socialiniam sluoksniui jis priklauso. Tokia misija buvo ir bus visų Lietuvos parapijų Carito savanorių.
