Džiugu, kad kunigas Martynas Povylaitis šiemet pakvietė švęsti Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę (Devintines) Apytalaukio bažnyčioje pagal senąją tradiciją – ketvirtadienį. Šventei kruopščiai ruošėsi visi: kunigas Martynas, parapijiečiai, nuolatiniai Šv. Mišių dalyviai, saleziečiai bendradarbiai ir jų padėjėjai, Kėdainių Šv. Juozapo parapijos jaunimas.
Jaunimas domėjosi šventės istorija, stengėsi suprasti jos svarbą. Šventės ištakos siekia tryliktą amžių, kai visoje Bažnyčioje įvesti Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę paskatino vidurio Italijoje įvykęs stebuklas. 1263 m. kunigas vardu Petras kaip piligrimas iš Bohemijos keliavo į Romą. Bolsenos miestelyje jam aukojant Šv. Mišias įvyko stebuklas: iš konsekruojamos ostijos pradėjo lašėti kraujas. Tuo metu Bažnyčią valdęs popiežius Urbonas IV gyveno ne Romoje, bet su kardinolais ir visu dvaru buvo laikinai įsikūręs netoliese esančiame Orvieto mieste. Bolsenos miestelio gyventojai, galbūt ir pats kun. Petras, stebuklo įrodymą – sukruvintą korporalą – iškilminga procesija iš Bolsenos į Orvietą atnešė popiežiui. Jau kitais metais, 1264-aisiais, Urbonas IV paskelbė minėtąją bulę „Transiturus de hoc mundo”, kuria į liturginį kalendorių buvo įvesta Kristaus Kūno ir Kraujo šventė. Kartu su naujos liturginės šventės įvedimu gimė ir eucharistinės procesijos, kartojančios bolseniečių eiseną į Orvietą 1263 metais. Šv. Tomas Akvinietis šia proga sukūrė garsųjį eucharistinį himną „Pange lingua“, kurio paskutiniai du posmai, prasidedantys žodžiais „Tantum ergo Sacraemntum“ (“Prieš taip didį Sakramentą“) iki šiandien labai dažnai skamba mūsų bažnyčiose.
Besiruošiant šventei, daugiausiai širdies ir darbo įdėjo kunigas Martynas Povylaitis: nuostabiomis bijūnų puokštėmis išpuošė altorius, sutvarkė ir paruošė Eucharistinei procesijai liturginius reikmenis, pasirūpino giesmių tekstais ir daugeliu kitų nematomų dalykų, kad šventė taptų ŠVENTE….
Anksčiausiai rinkosi jaunimas ir saleziečiai bendradarbiai. Jaunieji bendravo žaisdami, vyresnieji susipažino su šventovės istorija, talkino ruošdami aplinką. Vėliau kunigas Martynas supažindino su bažnyčioje esančiais vertingais liturginiais reikmenimis, jų paskirtimi, kalbėjo apie liturginių gestų, veiksmų prasmę, parodė aštuonioliktojo amžiaus arnotus ir pakvietė paruošti keturis altorėlius po Šv. Mišių vyksiančiai Eucharistinei procesijai. Jaunimas kartu su vyresniaisiais puikiai susitvarkė su užduotimi. Po to visi rinkosi bažnyčioje ir vadovaujami kunigo Martyno mokėsi šventei skirtų giesmių. Ne vienas dalyvis pirmą kartą išgirdo giesmę „Prieš Dangaus Karalių klaupkime ant kelių“.
Džiugu, kad susirinko pilna bažnytėlė, iškilmingos Šv. Mišios prasidėjo 19 val., jas aukojo kunigas Martynas. Vargonų muzika Dagnės dėka užpildė ne tik visas bažnyčios kertes, bet ir širdis…Kunigas Martynas kalbėjo apie Didžiojo Ketvirtadienio ir Devintinių ryšį, apie Sakramentų svarbą kataliko gyvenime, apie tą dieną sutiktus žmones slaugos skyriuje ir jų begalinį troškimą priimti Komuniją, apie žmones, „sukorusius“ ne vieną kilometrą, kad atliktų išpažintį, ir apie mus dažnai pasiklystančius kasdienybėje…ir, aišku, apie begalinę Jėzaus meilę.
Nors lietus sutrukdė Devintinių procesiją daryti lauke, Eucharistinė procesija vyko bažnyčios viduje, mergaitės barstė žiedlapius, berniukai nešė kryžių, smilkė, skambino varpeliais, buvo giedamos keturios Evangelijų ištraukos. Kunigas visus laimino Švč. Sakramentu, sugiedoję „Tave ,Dieve, garbinam“, iškilmių dalyviai rinkosi į agapę…
Jėzau, dėkojame Tau, kad esi kasdienė duona, kad ateini pas mus Švč. Sakramente, kad myli mus Begaline meile…
Kėdainių dekanato jaunimo vadovė Zita Kairaitytė
