Sutvirtinimo sakramentas

Jei norite mūsų parapijoje priimti Sutvirtinimo sakramentą, prašome atvykti į parapijos raštinę (Radvilų g. 10 (šalia bažnyčios), tel. (8 347) 60962), turint su savimi gimimo liudijimą, Krikšto pažymą bei Pirmosios Komunijos pažymą arba jų kopijas. Registracijos anketą galite užpildyti raštinėje arba čia, internetu:


Kviečiame paskaityti Katalikų Bažnyčios katekizmą apie Sutvirtinimo sakramentą:

(Pilną tekstą rasite čia)

1285  Sutvirtinimo sakramentas drauge su Krikštu ir Eucharistija yra „į krikščionybę įvedantys sakramentai“, kurių vienybę privalu išsaugoti. Tad reikia tikintiesiems aiškinti, jog tas sakramentas yra būtinas Krikšto malonei atbaigti. „Sutvirtinimo sakramentu (pakrikštytieji) tobuliau sujungiami su Bažnyčia, praturtinami ypatinga Šventosios Dvasios jėga ir todėl dar labiau įpareigojami, kaip tikri Kristaus liudytojai, žodžiu bei darbu skleisti ir ginti tikėjimą.“

1293 Du dalykai svarbiausi šio sakramento apeigose: patepimo ženklas ir tai, ką patepimas palieka bei įspaudžia, būtent, dvasinis anstpaudas.

Patepimas biblinėje ir antikinėje simbolikoje turi daug prasmių: aliejus yra gausumo ir džiaugsmo ženklas, jis nuvalo (prieš prausiantis ir nusiprausus) ir kūną daro miklų (juo tepasi atletai ir imtynininkai); jis yra gydymo ženklas, nes ramina mėlynių ir žaizdų skausmą; pateptasis spindi grožiu, sveikata ir jėga.

1294 Visos tos patepimo aliejumi prasmės sutinkamos sakramentiniame gyvenime. Katechumenų patepimas aliejumi prieš krikštą reiškia nuvalymą ir sustiprinimą, ligonių patepimas – gydymą ir suraminimą. Patepimas šventąja krizma po krikšto, sutvirtinimo ir šventimų metu yra įšventinimo ženklas. Per Sutvirtinimą krikščionys, tai yra pateptieji, labiau įsijungia į Jėzaus Kristaus pasiuntinybę ir tampa pilni Šventosios Dvasios – kurios ir Jis buvo kupinas, kad visu savo gyvenimu skleistų gerą „Kristaus kvapsnį“.

1295 Tuo patepimu sutvirtinamasis gauna „žymę“, Šventosios Dvasios antspaudą. Antspaudas yra asmens simbolis, jo valdžios, daikto priklausymo jam ženklas – juk karius žymėdavo jų vado, o vergus jų šeimininko antspaudu; jis patvirtina juridinį aktą arba dokumentą, o kartais jį ir įslaptina.

1296 Pats Kristus pareiškė esąs pažymėtas savo Tėvo antspaudu. Ir krikščionis yra pažymėtas antspaudu: „Juk Dievas mus ir jus sutvirtino ir patepė Kristui; Jis pažymėjo mus savo antspaudu ir siuntė į mūsų širdis Dvasios laidą“ (2 Kor 1, 21–22). Tas Šventosios Dvasios antspaudas ženklina visišką priklausymą Kristui, amžiną Jam tarnavimą, bet drauge ir dieviškosios globos pažadą didžiajame paskutiniųjų laikų išmėginime.

1297 Svarbus veiksmas, kuris atliekamas prieš sutvirtinimo apeigas, bet tam tikra prasme joms priklauso, yra šventosios krizmos pašventinimas. Didįjį Ketvirtadienį per krizmos Mišias vyskupas pašventina šventąją krizmą visai savo vyskupijai. Rytų Bažnyčiose teisė šventinti yra palikta netgi patriarchui.

Antiochijos liturgijoje šventosios krizmos (myrono) pašventinimo epiklezė skamba taip: „[Tėve, […] atsiųsk savo Šventąją Dvasią] ant mūsų ir ant šito aliejaus priešais mus ir jį pašventink, kad visiems juo pateptiems ir paženklintiems jis būtų myronas šventas, myronas kunigiškas, myronas karališkas, džiaugsmingas patepimas, šviesos drabužis, išganymo apsiaustas, dvasinė dovana, sielos ir kūno pašventinimas, nepraeinanti laimė, neišdildomas antspaudas, tikėjimo skydas ir grėsmingas šalmas prieš visus Piktojo darbus.“

1298 Kai Sutvirtinimas teikiamas atskirai nuo Krikšto, kaip tai daroma Romos apeigose, sakramento liturgija prasideda Krikšto pažadų atnaujinimu ir sutvirtinamųjų tikėjimo išpažinimu. Taigi aiškiai matyti, kad Sutvirtinimas yra Krikšto tęsinys. Kai krikštijamas suaugęs žmogus, jis tuoj pat yra sutvirtinamas ir dalyvauja Eucharistijoje.

1299 Romos apeigose vyskupas ištiesia rankas virš sutvirtinamųjų; tas gestas nuo apaštalų laikų yra Šventosios Dvasios dovanos ženklas. Drauge vyskupas meldžia išlieti Šventąją Dvasią:

„Visagalis Dieve, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėve! Tu Krikšto vandeniu ir Šventosios Dvasios galia išvadavai iš nuodėmės vergijos šiuos tikinčiuosius ir atgimdei juos malonės gyvenimui. Dabar, o Viešpatie, atsiųsk jiems Šventąją Dvasią Globėją. Duok jiems išminties ir supratimo dvasios, patarimo ir tvirtumo dvasios, žinojimo ir maldingumo dvasios, pripildyk juos pagarbios Tavo baimės dvasios. Prašome per Kristų, mūsų Viešpatį.”

1300 Po to eina esminė sakramento apeiga. Lotynų apeigose „Sutvirtinimo sakramentas teikiamas patepant šventąja krizma kaktą, uždedant ranką ir tariant žodžius: ‘Accipe signaculum doni Spiritus Sancti’ (‘Priimk Šventosios Dvasios dovanos ženklą’)“. Bizantijos apeigų Rytų Bažnyčiose po epiklezės maldos myronu patepamos svarbiausios kūno vietos: kakta, akys, nosis, ausys, lūpos, krūtinė, nugara, rankos ir kojos, o kiekvieną kartą patepant tariama formulė: „Sfraphģs doreąs Pnełmatos Haghģou“ („Šventosios Dvasios dovanos antspaudas“).

1301 Taikos pabučiavimas, kuriuo užbaigiamos sakramento apeigos, išreiškia ir parodo bažnytinę bendrystę su vyskupu ir visais tikinčiaisiais.

1302 Iš sakramento liturgijos matyti, kad sutvirtinant įvyksta ypatingas Šventosios Dvasios išliejimas, kaip kadaise Ji buvo išlieta apaštalams Sekminių dieną.

1303 Todėl Sutvirtinimas padidina ir pagilina Krikšto malonę:
— juo mumyse giliau įsišaknija dieviškoji įvaikystė, kuri mums leidžia tarti „Aba, Tėve!“ (Rom 8, 15);
— jis mus tvirčiau suvienija su Kristumi;
— jis padaugina mumyse Šventosios Dvasios dovanų;
— jis tobuliau sujungia mus su Bažnyčia;
— jis suteikia mums ypatingos Šventosios Dvasios jėgos, kad kaip tikri Kristaus liudytojai žodžiais ir darbais skleistume ir gintume tikėjimą, drąsiai išpažintume Kristaus vardą ir niekada nesigėdytume Kryžiaus. Todėl atsimink, kad gavai dvasinį antspaudą, išminties ir supratimo dvasią, patarimo ir tvirtumo dvasią, žinojimo ir maldingumo dvasią, šventos baimės dvasią, ir sergėk, ką esi gavęs. Dievas Tėvas tave paženklino, Viešpats Kristus tave sutvirtino ir Tavo širdžiai suteikė Dvasią kaip laidą.

1304 Sutvirtinimas, kaip ir juo atbaigiamas Krikštas, teikiami tik vieną kartą. Sutvirtinimas iš tikrųjų įspaudžia sieloje neišdildomą dvasinę žymę, „charakterį“; tai ženklas, kad Jėzus Kristus pažymi krikščionį savo Dvasios antspaudu, duodamas jam iš aukštybių jėgos būti Jo liudytoju.

1305 „Charakteris“ patobulina per Krikštą gautą bendrąją tikinčiųjų kunigystę, o „sutvirtintasis gauna jėgos viešai, tartum atlikdamas tarnybines pareigas (quasi ex officio), išpažinti tikėjimą į Kristų.“

Kauno arkivyskupijoje sutvirtinami jaunuoliai, sulaukę 15 metų amžiaus.

1306 Sutvirtinimo sakramentą gali ir privalo gauti kiekvienas pakrikštytas ir dar nesutvirtintas asmuo. Kadangi Krikštas, Sutvirtinimas ir Eucharistija sudaro vienovę, „tikinčiųjų pareiga gauti šį sakramentą tinkamu metu“; nors Krikšto sakramentas galioja ir yra veiksmingas dar nepriėmus nei Sutvirtinimo, nei Eucharistijos, tačiau įkrikščioninimas be jų lieka neužbaigtas.

1307 Pagal lotynų paprotį nuo senų laikų tinkamas metas Sutvirtinimui gauti prasideda pasiekus „sąmoningą amžių“. Tačiau esant mirties pavojui, reikia sutvirtinti vaikus, net nesulaukusius to amžiaus.

1308 Nors kartais Sutvirtinimas vadinamas „krikščioniškos brandos sakramentu“, nedera tikėjimui subrendusio amžiaus tapatinti su tikruoju suaugusio žmogaus amžiumi; taip pat nereikia pamiršti, kad Krikšto malonė yra dovanai teikiama ir nenupelnyta, pasirenkanti malonė; kad būtų veiksminga, ji nereikalinga jokio „patvirtinimo“. Tai primena šv. Tomas:
Kūno amžius neriboja sielos. Net ir vaikystėje žmogus gali pasiekti dvasinę amžiaus brandą, apie kurią kalba Išminties knyga (4, 8): „Juk ne ilgas gyvenimas teikia garbingą senatvę, ji negali būti matuojama metais.“ Tad galima suprasti, kodėl daugelis vaikų, iš Šventosios Dvasios gautai jėgai veikiant, ligi kraujo narsiai kovodavo už Kristų.

1310 Norint gauti Sutvirtinimo sakramentą, reikia būti pašvenčiamos malonės būklėje. Šventosios Dvasios dovaną priimti dera tyra širdimi, tam pasirengus Atgailos sakramentu. O intensyvesnė malda turi nuteikti nuolankiai ir paslankiai priimti Šventosios Dvasios jėgą ir malones.

1311 Sutvirtinamiesiems, kaip ir krikštijamiesiems dera tikėtis dvasinės Sutvirtinimo globėjo arba globėjos paramos. Būtų gera, kad krikštatėviai ir Sutvirtinimo globėjai būtų tie patys asmenys: tai stipriau pabrėžtų abiejų sakramentų vienybę.

Tekstas cituotas iš Katalikų Bažnyčios katekizmo skyriaus apie Sutvirtinimo sakramentą.